Sėkmės Istorijos

A.Ivanauskas-Fara – atvirai apie priklausomybę nuo rūkymo: „Nekartokite mano klaidos“

„Šiandien dienai man bent jau pavyko atsisakyti cigarečių. Jaunystėje padariau didžiulę klaidą, nes visi aplinkui rūkė ir aš prie jų prisijungiau. Negalvojau apie žalą sau, pasidaviau bandos instinktui“, –apie savo priklausomybę pasakoja A.Ivanauskas-Fara.

„Galbūt man nereikėjo to nikotino į kraują, bet man reikėjo kažką turėti rankoje. Aš be rūkymo negaliu mąstyti, negaliu kurti. Tai toks psichologiškai reikalingas veiksmas, kurio norisi ir bendravime, ir prie kavos puodelio, ir prisėdus lauko kavinėje. Buvo toks momentas, susijęs su sveikata, kai porą mėnesių nusprendžiau nerūkyti. Kai sveikata pasako, kad tau gali baigtis labai liūdnai, tada, žinoma, susiimi“, – atvirai kalba A.Ivanauskas-Fara.

„…. manau, kad einu teisingu keliu ir žingsnis po žingsnio visai atsisakysiu rūkymo. Nerūkymo dienos proga aš visiems noriu palinkėti net nepradėti rūkyti, nes ši priklausomybė yra labai klampi. Nedarykit mano jaunystės klaidų“, –linki A.Ivanauskas-Fara.

https://www.zmones.lt/naujiena/a-ivanauskas-fara-atvirai-apie-priklausomybe-nuo-rukymo-nekartokite-mano-klaidos.a7eaa8d6-4854-11ec-b17e-aa00003c90d0

Tik nustojus rūkyti pradedi jausti, užuosti, pastebėti, suvokti to veiksmo beprasmiškumą iš esmės.

Aš pats rūkiau su pertraukomis nuo 12 klasės, neskaitant, kad sportavau, niekas šeimoje nerūkė… bet chebra buvo svarbiau, kaip aš čia kitoks? =)

Pradžioje man tai atrodė kaip veiksmas per pasisėdėjimus su draugais, vakarėlius, vėliau pastebėjau, kad pradėjau rūkyti ir vienas. Universitetas, darbas, darbinis kolektyvas, pabendrauti bei papletkinti rūkomajame tapo būtinybe =) ir rūkymo atsirado vis daugiau ir daugiau…. ir tuomet – nusprendžiau baigti su tuo.

Pirmą kartą mesti buvo gan nesunku, ypatingai, kai pradėjau mąstyti, ką man duoda rūkymas…

Netgi save skatinti pradėjau: aš išleidžiu pinigus į orą dūmų pavidalu, gal geriau už tuos pinigus loterijos bilietą nusipirkti?  Vis  tiek finale pinigai “išgaruoja”, bet bent jau viltis kažką laimėti =)

Po poros metų nerūkymo prasidėjo kitas etapas, alia rūkysiu tik kartas nuo karto, cigariles, grynai pramogai: kvepia, prabangu ir t.t. Paskui atsirado aromatinis kemšamas tabakas, ir tada portsigarų dėžutė, viena – dvi cigaretės per dieną, alia prabanga. Ir po kurio laiko – vėl cigaretės, pakelis per dvi tris dienas.

Ir taip daug metų, gal 6, o gal 7. Vedybos, žmona rūkė taip pat, tai kaip ir rūkymas nebuvo trukdis šeimoje. Vaikas, vėl gi ne trukdis ir niekas neprieštaravo kažkaip… Po poros metų, antras vaikas, žmona vėl rūkyti pradėjo kartu, vėl chebra =)

Vaikai.  Vyresnioji, jai 5-keri, sako man vieną vakarą: – Tėti, kuom tu čia smirdi? O aš tikrai –  parūkęs buvau. Na, išsisukau tą kartą ir pradėjau daugiau kramtomų gumų pirkti, ir kaip per karantiną dažniau rankas plauti =)

Po kiek laiko vėl išgirdau klausimą:

– Tėti, kodėl tu rūkai? Mums darželyje sakė, kad tai blogai, o aš nenoriu, kad būtum blogas ir sirgtum…

Tai buvo kertinis dalykas, kas mane privertė susimąstyti mesti rūkyti.

Ar buvo lengva? Nevisai. Prisipažinsiu, slapukavau kurį laiką, bet rūkymo buvo vis mažiau ir mažiau ir jau beveik 4 metus mėgaujuosi laisve nuo šio beprasmio įpročio.

Arbata, taip, arbata man yra tas tonizatorius, kuris pakeitė nikotiną. Ir dar –

pabėgiokit karts nuo karto. Patys pamatysite, metę rūkyti ir bent du-tris kartus palakstant per savaitę, pradedant nuo 10 min, už mėnesio 30 min pabėgiojimas bus vienas juokas =)

Sėkmės visiems, kas planuojat mesti rūkyti, ar apie tai galvojate jau kaži kelinta sezoną =) Ir jei nors kam padės mano pasakojimas, tikiuosi gauti karmos taškų!

Mindaugas

Mano sėkmės istorija tęsiasi jau gerą 10 metų, o jei taip suskaičiuoti mano turėtą rūkymo stažą, tai atrodytų maždaug taip: 10+2+10, tad išeina … nei daug, nei mažai – apie 22 metai.

Pamenu pirmasis bandymas mesti rūkyti nebuvo sėkmingas, pasižadėjau garsiai – ne tik  sau, bet ir kolegoms girdint, kad viskas – metu rūkyti (o tuomet rūkiau daug, na gal pakelį cigarečių per dieną). Žodžiu kaip tik kitą dieną teko važiuoti į komandiruotę.  Pamenu sekėsi puikiai, diena buvo sėkminga, sandoris užbaigtas, vakare nusprendėm atšvęsti. Buvo smagu, kolegos užsirūkė … Na ir aš užsimaniau užtraukti dūmą, bet kolegos buvo „griežti“, sakė, kad jei jau pasakiau, kad metu, na tai ir laikykis. Rezultate ir jie, ir mano bosas išgirdo ką apie juos galvoju =) Gerai, kad kitą dieną sugebėjom iš viso to kartu pasijuokti =) bet cigaretės grįžo į mano gyvenimą….

Antras, ir jau galiu užtikrintai pasakyti, sėkmingas bandymas buvo prieš dešimtmetį. Taip jau nutiko, kad teko gultis ant operacinio stalo ir po to laukė ilga reabilitacija, mano judėjimas buvo apribotas, buvo sunku vaikščioti. Visada rūkiau tik lauke, man pačiam nepatiko rūkyti namuose ar uždarose patalpose, nepatiko tas liekantis kvapas, be to turėjau vaikų, nesinorėjo jiems oro „smardinti“, o į lauką leistis turėdavau iš antro aukšto. Nu buvo žiauriai nepatogu ir prisipažinsiu, tingėjau taip lakstyti.  Ir tuomet pagalvojau – patikrinsiu savo valią – gal aš galiu, na gerai, ar galiu vieną, tik vieną dieną nerūkyti? Buvo sunku, bet vakare jaučiausi patenkintas savimi ir savo valia  – vadinasi, aš galiu.  Taip mečiau sau iššūkį išgyventi dar vieną dieną be cigaretės, o po to dar vieną… Nebuvo lengva, prisipažįstu. Po mažą žingsnelį, kasdien, pats save padrąsindamas, jau gerą 10 metų gyvenu be tabako dūmų ir labai tuo džiaugiuosi!

Pabankyk ir tu – mesk sau iššūkį! Ir tau pavyks, gal ne iškart, gal ne iš pirmo karto, bet tikrai tikiu– pavyks!

Mečiau rūkymą kada pradėjau bėgioti, negalėjau daug nubėgti, pradėdavau dusti. Todėl susimąsčiau apie sveikatą. Tad nusprendžiau nutraukti rūkymą. Prie metimo rūkyti prisidėjo ir kiti pamąstymai, tokie kaip pinigų taupymas, šviesėjanti oda, namuose niekas nerūko, todėl į namus neparnešu rūkalų tvaiko ir nesukeliu blogų emocijų namiškiams. Tuo pačiu esu geras pavyzdys vaikams ir kitiems žmonėms.

Nutraukti rūkymą man nebuvo sunku paanalizavus pliusus ir minusus. Todėl dabar manęs paklausus ar rūkau, galiu didžiuodamasis savimi atsakyti „NE” .

Eimantas.

Esu Jurgis, man 48 metai, iš jų per beveik tris dešimtmečius buvau užkietėjęs rūkalius. Vykdamas į priklausomybės ligų centrą „Vilties švyturys“ gydytis priklausomybę nuo narkotikų apsidžiaugiau sužinojęs, kad privalėsiu atsisakyti ir rūkymo.  Mat nors daugelį metų bandžiau įveikti šį žalingą potraukį, tačiau nesugebėjau to padaryti. Tuo pačiu supratau, kad lengva nebus…

Pirmomis dienomis jaučiau stiprią abstinenciją. Noras būdavo toks nenumaldomas, kad norėjosi „lipti sienomis“. Gyvenant pagal griežtą dienotvarkę pasąmonėje bandžiau save apgaudinėti, galvodavau, kaip būtų gerai parūkyti, įsivaizduodavau dūmų kvapą, netgi bandydavau jį pajausti ir užuosti… Laimei tokiomis akimirkomis sugrįždavo „sveikas protas“. Tokiais momentais darbuotojų prašydavau specialaus pleistro ar kramtomosios gumos nuo rūkymo. Man šios priemonės tikrai padėdavo krizės akivaizdoje, tačiau labiausiai pasitarnavo laikas praleistas reabilitacijoje.

Galynėdamasis su potraukiu rūkalams, galvodavau, kad neturiu valios. Tačiau, laikui bėgant sužinojau, kad rūkau ne vien dėl to, kad stokoju tinkamo nusistatymo. Supratau, kad rūkymas tokia pati priklausomybė kaip ir  narkotikai. Kad suvaldyčiau šį potraukį, turėjau teoriškai ir praktiškai įsisąmoninti, kad priklausomybė manipuliuoja mane. Būnant centre turėjau puikias sąlygas pažint save ir perprasti priežastis, kurios mane skatino griebtis cigaretės. Mokiausi keisti klaidingus įsitikinimus, pavyzdžius, mitą, kad parūkius geriau jausiuosi, taip atsipalaiduosiu. Pastebėjau, kad mano savijauta pradėjo keistis gyvenant dienotvarkės ritmu. Atradau tai, kas ramina mano kūną ir sielą.

Reabilitacijoje atsikratęs potraukio rūkyti jaučiuosi nepalyginamai geriau tiek fiziškai, tiek emociškai. Gyvendamas įprastą gyvenimą, vargu ar būčiau to pasiekęs. Pirmą kartą užsirūkiau sulaukęs 20 metų, svečiuodamasis pas artimą draugą Suomijoje. Man įspūdį paliko, kaip jis papsėjo riešutmedžio pypkę, teigdamas, kad cigaretes rūkyti kenksminga, o antai tabaką – ne. Panorau pats išbandyti. Jaučiausi kaip Šerlokas Holmsas ir man labai patiko. Patiko ir pats procesas: natūralaus medžio pypkė ir įvairaus skonio tabako rūšys. Juk tuo metu Lietuvoje toks tabakas buvo retenybė.

Prisimenu, kada pusei minutės užsirūkęs, labai smarkiai apsvaigau. Man tai padarė įspūdį ir paskui vis siekiau atkartoti šį potyrį ir būseną. Tiesa, to padaryti nepavykdavo… Ilgainiui pats nepastebėjau, kaip rūkymas tapo savotišku bendravimo stiliumi,  dienos ritualu ir peraugo į mane žalojantį įprotį.

Vienu metu pypkę iškeičiau į cigaretes. Ypač mėgau mėtines. Buvau įsitikinęs, jog tokios cigaretės mažiau kenksmingos… Kartą nuo jų buvau taip stipriai apsinuodijęs, kad vėmiau, svaigo galva. Tąsyk norėjau mesti rūkyti. Deja, to padaryti nepavyko.

Pasijaučiau bejėgis  ir kitą kartą, kada nusipirkau pakelį cigarečių ir vieną surūkęs kitas sulaužiau ir  išmečiau į šiukšlių konteinerį. Tuo metu taip pat vartojau narkotikus ir išgėrinėjau, todėl apsvaigęs vėl užsimaniau parūkyti. Mano ryžtas mesti rūkyti subliuško, kai patraukiau prie konteinerio ir rausiausi po jį ieškodamas išmestų cigarečių… Verkiau, keikiau save,  galvojau, koks esu silpnas…

Šiuo metu jau daugiau nei metus nerūkau. Prisimenu, kad pirmą mėnesį tik atvykus į centrą labai norėjosi užrūkyti. Laimei, intencijos drastiškai to siekti nebuvo. Mane sulaikydavo griežtos centro taisyklės. Juk  užsirūkęs, rizikavau akimirksniu būti pašalintas. Net sulaukus septynių blaivybės mėnesių trauka cigaretėms nepraėjo. Tik po metų, tas noras parūkyti dingo.

Ar norėčiau susigrąžinti prarastą laiką, dabar žvelgdamas į savo praeitį? Tikrai ne.

Atsikratęs rūkymo jaučiuosi

 laisvesnis ir sveikesnis.

Supratau, kad vien savo valios pastangomis,  man to tikrai nebūtų pavykę padaryti.

Jeigu yra motyvacija kodėl tu nori atsisakyti žalingo įpročio – gali kalnus nuversti!
Mano stažas – 30 intensyvaus rūkymo metų. Rūkiau nuo aštuoniolikos metų, ryte atsikėlęs pirmiausia turėdavau parūkyti. Rūkydavau praktiškai visur, kur tik būdavo galima, nes manydavau, kad neištversiu dviejų valandų. Pakelis per dieną man būdavo norma, o kai turėdavau problemų ar daug darbo, surūkydavau ir daugiau, nors dabar iš šalies galiu pasakyti, kad rūkymas nei problemų sprendžia, nei padeda susikaupti, tačiau tuo metu atrodydavo kitaip.
Žmona vis sakydavo, kad mano rūkymas labai kenkia vaikams, bet aš maniau, kad esu per silpnas įveikti šią priklausomybę. Rūkydavau tiesiog namuose, virtuvėje įsijungęs gartraukį. Įsivaizdavau, kad jis sugeria dūmus, o iš tiesų rūkalais buvo prasmirdę visi namai, daiktai, drabužiai. Tas kvapas tikrai baisus, bet tai supranti tik metęs rūkyti.

Tiesa, pirmieji bandymai mesti rūkyti buvo nesėkming: nikotininė guma sukėlė šleikštulį, nikotininiai pleistrai taip pat nebuvo veiksmingi…
Vieną rytą, kaip visada, ruošiausi tyliai keliauti į virtuvę parūkyti, bet pagalvojau apie kūdikį, kuris miegojo už sienos. Buvo ką tik gimęs trečias vaikas, todėl vis galvojau: mano didieji kentėjo cigarečių dūmus, kodėl ir šis mažylis turi augti dūmuose? Tą rytą atsibudau ir, kaip visada, jau ruošiausi tyliai keliauti į virtuvę parūkyti, bet pagalvojau apie kūdikį, kuris miegojo už sienos. Ir nusprendžiau neiti. Pajaučiau, kad visai ir nenoriu rūkyti. Po valandos vėl pradėjo galvoje suktis mintys, kad laikas parūkyti. Bet ir vėl pagalvojau apie kūdikį. Taip neparūkęs sulaukiau pietų ir klausiu šeimos: „Ar nieko nepastebite?“ Šie iš pradžių nesuprato, o kai susigaudė, kad nerūkau, labai apsidžiaugė. Tuomet įsijungė sportinis azartas – kiek laiko sugebėsiu nerūkyti? Pratempiau iki vakaro ir tada pradėjau galvoti – gal tikėjimas, kad tai didžiulė priklausomybė, kurios taip sunku atsikratyti, buvo tik mano galvoje? Kitą dieną vėl nerūkiau – taip praėjo savaitė. Antrą savaitę jau pradėjau jausti nuo kaimynų ateinančius dūmus. Tas kvapas man būdavo visai skanus, tačiau pagalvodavau – jeigu savaitę nerūkiau, galiu ir daugiau. Taip praėjo mėnuo, kitas, ir tada supratau, kad galiu visiškai neberūkyti, o malonus rūkalų kvapas pavirto siaubingu tvaiku, net klaiku pasidarė nuo minties, kad anksčiau su žmonėmis bendraudavau taip dvokdamas.
Pamirškite pažadus pradėti nuo pirmadienio, po Naujųjų metų ar po gimtadienio. Geriausias laikas yra dabar.
P. s. Dar vienas dalykas – niekada nemesi rūkyti, jeigu namuose nebeturi cigarečių. Atsimenu, kokia panika kildavo, jeigu vakare apsižiūrėdavau, kad jau rūkau paskutinę. Tuomet nesvarbu, kiek valandų, – bėgsi į parduotuvę, kioską ar degalinę. Beje, šis jausmas mane erzindavo – atrodydavo nenormalu, kad šis potraukis tave taip valdo. Todėl ir metęs rūkyti turėjau pasilikęs cigarečių. Gal net ir dabar namuose (o nerūkau jau 12 metų) kur nors rasčiau besimėtantį pakelį. Kai užtenka ranką ištiesti, norint pasiekti cigaretę, jau be panikos, ramiai gali pagalvoti, ar verta tai daryti.
Vilmantas

Parengta pagal www.15min.lt turinį

Man 32 metai, pirma karta parukiau budamas gal 5 metu amziaus, daviau patraukt ir sesei, kuri trimis metais jaunesne. Na veliau, rukymas persekiojo bemaz visa gyvenima – pradineje, vidurineje mokyklose, universitete, kitam universitete uzjury, tai mesdavau, tai vel grizdavau. Daugybe kartu. Siuo metu nerukau, apie metus. Is patirties supratau, kad norint isvengt pagundos, teks atsisakyti ir alkoholio, vengt rukanciu kompaniju, nes noras parukyti likes, tik jis miega. Meciau vartoti alkoholi, nebevaikstau i barus, balius, mano draugai neruko, as ir nerukau. Labai tuo dziaugiuosi. Ne del to, kad sutaupau daug pinigu, bet todel kad zmogaus kunas yra jo sventove ir ten turi but svaru. Mesti rukyti pavyko metant DABAR ir VISISKAI! Mazinimai, silpnesniu cigareciu rukymas yra tik pasekmiu malsinimas. Stresuoji, ko pasekoje eini parukyt? Tvarkykis su stresu! Kaip gera uzuost kvepiancius drabuzius, kaip gera kai tau nereikia vaiksciot i ta sumauta balkona kas valanda, kaip malonu kai pirstai nedvokia dumais! Gyvenimas yra grazus, iseik is dumines uzdangos ir apsizvalgyk!

Su rūkymu susidūriau nuo pat vaikystės, pirmą kartą parūkiau būdamas 4 metų, kai pasiėmiau cigaretę iš rūkančio dėdės. Tuo mano rūkymas ir baigėsi, nes pamatė tėvai. Po to ilgą laiką nerūkiau ir sąmoningai pradėjau rūkyti būdamas gal 12 metų. Iš tiesų tada atrodė, kad aš kietas suaugęs ir pan. Deja buvau kvailas ir dėl savo kvailumo netgi buvau pasiryžęs jaustis blogai, tik kad išmokčiau rūkyti ir galėčiau būti kietas tarp savo rūkančių draugų. Taip per labai kvailą mokymosi rūkyti procesą (buvo ir vėmimų, pykinimų, galvos skausmų, nuotaikos svyravimų, net plaučių uždegimas) tapau pripratusiu sūkoriu ir pirmą kartą užsinorėjau mesti rūkyti būdamas 15 metų, tą motyvaciją paskatino tėvai, nes kai pagavo rūkyti nedavė pinigų.

Pasisekė – nerūkiau pusę metų, deja po to vėl pradėjau rūkyti, nes pabandžiau, o organizmas gavęs nikotino greitai prisiminė, kad buvau priklausomas ir vėl nejučiomis: pradžioje savaitgaliais, po to kartais, o po to pasidarė gėda imti cigaretes iš draugų ir pats nusipirkau ir rūkymas tapo kasdieninis. Kai pajaučiau, kad vėl grimztu ir vėl išgelbėjo tėvai pagaudami prisirūkiusį. Tada man buvo 17 metų, norėjau mesti rūkyti, bet iš karto nepavyko ir tada Karate stovykloje rūkantį kambaryje mane pamatė vienas iš trenerių ir apie tai sužinojo mano treneris, kurį gerbiau, jis tik pažiūrėjo, nieko nesakydamas, jautėsi tik nusivylimas, pats savimi nusivyliau ir susigriebiau, vėl sutelkęs visas pastangas mečiau rūkyti. Deja per kažkokį vakarėlį vėl parūkiau ir kaip toje patarlėje – trukt už vadžių, vėl iš pradžių. Toks ratas sukosi net ir įstojus į universitetą, būdavo mėnesis nerūkymo, mėnesis rūkymo ir vienu metu pasidaviau – pradėjau rūkyti nekontroliuojamai. Pablogėjo sveikata, susirgau angina. Atsirado spuogų, oda pasidarė balkšva, riebaluota, nesupratau kas darosi, tuo metu dar turėjau draugę, su kuria santykiai buvo panašūs kaip ir su rūkymu – skiriamės, taikomės. Taigi vieną vakarą mes išsiskyrėme, nusprendžiau užbaigti santykius visam, o kad užtvirtinti nusprendžiau ir mesti rūkyti visam laikui. Tada dar nebuvo spausdintų „Lengvas būdas mesti rūkyti knygų“, tačiau mano draugas sporto klube pasidalino apie šią knygą ir sėkminga savo baigimo rūkyti patirtimi. Todėl iš kart paskambinau draugui ir paprašiau atsiųsti šią knygą. Knygą perskaičiau per vieną parą, beveik nemiegojau, dariau viską, kas nurodyta knygoje, nors buvau nusprendęs mesti rūkyti, bet rūkiau kol pabaigiau knygą. Kai mečiau rūkyti mintyse įstrigo mintis, kad jeigu paimsiu cigaretę man tai kainuos 20 tūkst. litų. Tas man padėjo įveikti monstrą mano viduje ir dabar jau 8 metus esu nerūkantis, sveikas žmogus.

Galiu pasakyti iš patirties, mesti rūkyti nepadės nei knygos, paskaitos ar pleistriukai, o padėsi pats sau jeigu esi stiprios valios tai atsisakyti jau po paskutinės cigaretės. Taip buvo ir man viska bandžiau, bet nepadėjo. Ir karta atsikėliau ankstų rudens rytą kišenėje radau pask cigarėtę ir tariau sau ji bus paskutinė, taip ir nutiko rūkiau 10 metų ir tai padariau, neberūkau jau kelerius metus ir esu laimingas cigarėtes iškeitęs į sportą ,bėgiojimą parkuose ir kt. ir taip jau keleri metai ir kas galėjo pagalvoti ar aš prarūkęs plaučius galėjau prabėgti per paskutinius 10 mėn. 4 maratonus ir jau ruošiuosi 5 ir 6 maratonui rudenį.

Kaip ir dauguma rūkalių ne kartą nesekmingai bandžiau mesti rūkyt… Skaičiau knygą tris kartus ir visus tris kartus mečiau ne rūkyt o skaityt… Taip niekad ir neperskaičiau iki galo tos žimiosios knygos, gal tiesiog bijojau kad perskaičius tikrai reiks mest. Sveikata ir pinigai atrodė ganėtinai svarbus motyvas verčiantis susimastyt, bet tik susimastyt o ne imtis veiksmų. Taigi sekmingai rūkiau jau 7-inti metai ir nebetikėjau jog kadanors mesiu ir net nebežinojau ar iš vis dar noriu mest rūkyt… Bet šiai dienai neberūkau jau 3 mėnesius (taip taip sakykit tai visai nedaug) ir labai savim didžiuojuos.

Taigi kaip man pavyko mest? Gal būt tai buvo tik užsitęsusi pauglystės kvailystės ir kaip sakant atėjau į protą. Ir tik vieno pokalbio dėka… Pokalbis vyko su visiškai nepažystama pirmą kart matyta jauna mokytoja. Mum bendraujant ji paklausė manęs, ar rūkau, kadangi užuodė… Tai prasidėjo pokalbis, kuriuo ji pirmiausia mane sugėdino. Kai pagalvoji gėda buvo normali reakcija juk buvau mergina kuri rūko nuo 14 metus ir nebeplanuoja mest… Bet labiausiai nustebau kai pokalbis tęsės jau 15 minučiu o aš visa išraudonavus nesugebėjau atsakyt į kas antrą klausimą . Metimo procesa ji man pateikė lyg patį paprasčiausia dalyką ir nesiliovė to įrodinėjus kol man baigėsi visi kontraargumentai ir tada tik toptelėjo kad tikrai nieko neprarasiu metus rukyt. Ilgai negalėjau išmest to pokalbio iš galvos. Dar niekad nieks neįdėjo tiek pastangų ir kantrybės su manim ginčitis ir įrodynėt kad turiu mest rūkyt ir kad lengvai mesiu… O čia dar buvo visiškai nepažįstamas žmogus (nors pažįstamo gal nebūčiau tiek laiko klausius o greiciau jau apsisukčiau ir užsirūkyčiau susinervinus). Taigi tai buvo puiki netikėta intervencija padėjus ateit į protą ir atrast savyje jėgų ir valios mesti.

Paauglystėje pabandžiau rūkyti ir nepatiko, net mokykloje atsispirdavau draugių pasiūlymams eiti drauge rūkyti.
Bet suėjus 33 m. dirbau sunkiai, spaudimas iš valdžios, pasakymas- kas nerūko tas dirba. Ilgai nepavyksta pastoti, nors jau turiu viena sveiką, aktyvų vaiką. Spjoviau į viską, na ir pradėjau rūkyti, kad turėčiau 5min pertraukėles, atrodo juokingai, bet ėjo savaitės, mėnesiai, metai. Mečiau tą darbą, išėjau į kitą. Darbe nerūkiau, nes man tai buvo gėdinga elgtis atrodo, bet tik grįžus namo užsirūkydavau per valandą bent kelias. Bandymų mesti buvo šimtai, bet taip traukė tas kvapas, skonis, įprotis, keista rutina….kas nerūkė tikriausiai nesupras. Ir štai šimtus kartų darytas nėštumo testas parodo dvi juosteles. Pakelyje dar kelios cigaretės, užsikuriu, patraukiu ir nekenčiu savęs, nes jau kenkiu ne tik sau, bet ir tam mažam žmogučiui. Užgesinu cigaretę ir pasakau sau, negi negaliu suvaldyti savo veiksmų…. Ir neberūkau jau 1.5 metų. Kolkas netraukia ir noro nėra. Noriu būti pavyzdys dukrai ir sūnui, kuris matė mamą rūkant, kad tai nieko gero rūkyti, kad tai nėra
kieta.

Rūkiau ilgai, dabar nerūkau jau 20 metų. Dūmas tada atrodė toks skanus. Dienos, metai slinko, o aš vis dūminau, kol vieną dieną, pamenu tai buvo ruduo, parvažiavau iš miško prisirinkusi grybų ir kišenėje tik vieną cigaretė. Iškilo dilema, kaip dabar pamenu, svarsčiau ar ją dabar sutraukti ar kai sutvarkysiu grybus. Surūkiau ir tai buvo mano paskutinė cigaretė, paskutinis tas „skanus” kvapas, skonis. Ir kai manęs paklausia ką aš tokio dariau, kad su lyg diena nutrūko mano rūkymo stažas, atsakymo neturiu,  juokauju, kad smegenyse susidėvėjo ta mikrochema, kuri reikalaudavo to dūmo, to kvapo.

Dabar kvapas ir gyvenimo skonis yra švarūs!

Rūkiau ilgai, dabar nerūkau jau 20 metų. Dūmas tada atrodė toks skanus. Dienos, metai slinko, o aš vis dūminau, kol vieną dieną, pamenu tai buvo ruduo, parvažiavau iš miško prisirinkusi grybų ir kišenėje tik vieną cigaretė. Iškilo dilema, kaip dabar pamenu, svarsčiau ar ją dabar sutraukti ar kai sutvarkysiu grybus. Surūkiau ir tai buvo mano paskutinė cigaretė, paskutinistas „skanus” kvapas, skonis. Ir kai manęs paklausia ką aš tokio dariau, kad su lyg diena nutrūko mano rūkymo stažas, atsakymo neturiu,  juokauju, kad smegenyse susidėvėjo ta mikrochema, kuri reikalaudavo to dūmo, to kvapo.
Dabar kvapas ir gyvenimo skonis yra švarūs!