Sėkmės istorijos

Jeigu yra motyvacija kodėl tu nori atsisakyti žalingo įpročio – gali kalnus nuversti!
Mano stažas – 30 intensyvaus rūkymo metų. Rūkiau nuo aštuoniolikos metų, ryte atsikėlęs pirmiausia turėdavau parūkyti. Rūkydavau praktiškai visur, kur tik būdavo galima, nes manydavau, kad neištversiu dviejų valandų. Pakelis per dieną man būdavo norma, o kai turėdavau problemų ar daug darbo, surūkydavau ir daugiau, nors dabar iš šalies galiu pasakyti, kad rūkymas nei problemų sprendžia, nei padeda susikaupti, tačiau tuo metu atrodydavo kitaip.
Žmona vis sakydavo, kad mano rūkymas labai kenkia vaikams, bet aš maniau, kad esu per silpnas įveikti šią priklausomybę. Rūkydavau tiesiog namuose, virtuvėje įsijungęs gartraukį. Įsivaizdavau, kad jis sugeria dūmus, o iš tiesų rūkalais buvo prasmirdę visi namai, daiktai, drabužiai. Tas kvapas tikrai baisus, bet tai supranti tik metęs rūkyti.

Tiesa, pirmieji bandymai mesti rūkyti buvo nesėkming: nikotininė guma sukėlė šleikštulį, nikotininiai pleistrai taip pat nebuvo veiksmingi…
Vieną rytą, kaip visada, ruošiausi tyliai keliauti į virtuvę parūkyti, bet pagalvojau apie kūdikį, kuris miegojo už sienos. Buvo ką tik gimęs trečias vaikas, todėl vis galvojau: mano didieji kentėjo cigarečių dūmus, kodėl ir šis mažylis turi augti dūmuose? Tą rytą atsibudau ir, kaip visada, jau ruošiausi tyliai keliauti į virtuvę parūkyti, bet pagalvojau apie kūdikį, kuris miegojo už sienos. Ir nusprendžiau neiti. Pajaučiau, kad visai ir nenoriu rūkyti. Po valandos vėl pradėjo galvoje suktis mintys, kad laikas parūkyti. Bet ir vėl pagalvojau apie kūdikį. Taip neparūkęs sulaukiau pietų ir klausiu šeimos: „Ar nieko nepastebite?“ Šie iš pradžių nesuprato, o kai susigaudė, kad nerūkau, labai apsidžiaugė. Tuomet įsijungė sportinis azartas – kiek laiko sugebėsiu nerūkyti? Pratempiau iki vakaro ir tada pradėjau galvoti – gal tikėjimas, kad tai didžiulė priklausomybė, kurios taip sunku atsikratyti, buvo tik mano galvoje? Kitą dieną vėl nerūkiau – taip praėjo savaitė. Antrą savaitę jau pradėjau jausti nuo kaimynų ateinančius dūmus. Tas kvapas man būdavo visai skanus, tačiau pagalvodavau – jeigu savaitę nerūkiau, galiu ir daugiau. Taip praėjo mėnuo, kitas, ir tada supratau, kad galiu visiškai neberūkyti, o malonus rūkalų kvapas pavirto siaubingu tvaiku, net klaiku pasidarė nuo minties, kad anksčiau su žmonėmis bendraudavau taip dvokdamas.
Pamirškite pažadus pradėti nuo pirmadienio, po Naujųjų metų ar po gimtadienio. Geriausias laikas yra dabar.
P. s. Dar vienas dalykas – niekada nemesi rūkyti, jeigu namuose nebeturi cigarečių. Atsimenu, kokia panika kildavo, jeigu vakare apsižiūrėdavau, kad jau rūkau paskutinę. Tuomet nesvarbu, kiek valandų, – bėgsi į parduotuvę, kioską ar degalinę. Beje, šis jausmas mane erzindavo – atrodydavo nenormalu, kad šis potraukis tave taip valdo. Todėl ir metęs rūkyti turėjau pasilikęs cigarečių. Gal net ir dabar namuose (o nerūkau jau 12 metų) kur nors rasčiau besimėtantį pakelį. Kai užtenka ranką ištiesti, norint pasiekti cigaretę, jau be panikos, ramiai gali pagalvoti, ar verta tai daryti.
Vilmantas

Parengta pagal www.15min.lt turinį