Kaip ir dauguma rūkalių ne kartą nesekmingai bandžiau mesti rūkyt… Skaičiau knygą tris kartus ir visus tris kartus mečiau ne rūkyt o skaityt… Taip niekad ir neperskaičiau iki galo tos žimiosios knygos, gal tiesiog bijojau kad perskaičius tikrai reiks mest. Sveikata ir pinigai atrodė ganėtinai svarbus motyvas verčiantis susimastyt, bet tik susimastyt o ne imtis veiksmų. Taigi sekmingai rūkiau jau 7-inti metai ir nebetikėjau jog kadanors mesiu ir net nebežinojau ar iš vis dar noriu mest rūkyt… Bet šiai dienai neberūkau jau 3 mėnesius (taip taip sakykit tai visai nedaug) ir labai savim didžiuojuos.
Taigi kaip man pavyko mest? Gal būt tai buvo tik užsitęsusi pauglystės kvailystės ir kaip sakant atėjau į protą. Ir tik vieno pokalbio dėka… Pokalbis vyko su visiškai nepažystama pirmą kart matyta jauna mokytoja. Mum bendraujant ji paklausė manęs, ar rūkau, kadangi užuodė… Tai prasidėjo pokalbis, kuriuo ji pirmiausia mane sugėdino. Kai pagalvoji gėda buvo normali reakcija juk buvau mergina kuri rūko nuo 14 metus ir nebeplanuoja mest… Bet labiausiai nustebau kai pokalbis tęsės jau 15 minučiu o aš visa išraudonavus nesugebėjau atsakyt į kas antrą klausimą . Metimo procesa ji man pateikė lyg patį paprasčiausia dalyką ir nesiliovė to įrodinėjus kol man baigėsi visi kontraargumentai ir tada tik toptelėjo kad tikrai nieko neprarasiu metus rukyt. Ilgai negalėjau išmest to pokalbio iš galvos. Dar niekad nieks neįdėjo tiek pastangų ir kantrybės su manim ginčitis ir įrodynėt kad turiu mest rūkyt ir kad lengvai mesiu… O čia dar buvo visiškai nepažįstamas žmogus (nors pažįstamo gal nebūčiau tiek laiko klausius o greiciau jau apsisukčiau ir užsirūkyčiau susinervinus). Taigi tai buvo puiki netikėta intervencija padėjus ateit į protą ir atrast savyje jėgų ir valios mesti.