Esu Jurgis, man 48 metai, iš jų per beveik tris dešimtmečius buvau užkietėjęs rūkalius. Vykdamas į priklausomybės ligų centrą „Vilties švyturys“ gydytis priklausomybę nuo narkotikų apsidžiaugiau sužinojęs, kad privalėsiu atsisakyti ir rūkymo. Mat nors daugelį metų bandžiau įveikti šį žalingą potraukį, tačiau nesugebėjau to padaryti. Tuo pačiu supratau, kad lengva nebus…
Pirmomis dienomis jaučiau stiprią abstinenciją. Noras būdavo toks nenumaldomas, kad norėjosi „lipti sienomis“. Gyvenant pagal griežtą dienotvarkę pasąmonėje bandžiau save apgaudinėti, galvodavau, kaip būtų gerai parūkyti, įsivaizduodavau dūmų kvapą, netgi bandydavau jį pajausti ir užuosti… Laimei tokiomis akimirkomis sugrįždavo „sveikas protas“. Tokiais momentais darbuotojų prašydavau specialaus pleistro ar kramtomosios gumos nuo rūkymo. Man šios priemonės tikrai padėdavo krizės akivaizdoje, tačiau labiausiai pasitarnavo laikas praleistas reabilitacijoje.
Galynėdamasis su potraukiu rūkalams, galvodavau, kad neturiu valios. Tačiau, laikui bėgant sužinojau, kad rūkau ne vien dėl to, kad stokoju tinkamo nusistatymo. Supratau, kad rūkymas tokia pati priklausomybė kaip ir narkotikai. Kad suvaldyčiau šį potraukį, turėjau teoriškai ir praktiškai įsisąmoninti, kad priklausomybė manipuliuoja mane. Būnant centre turėjau puikias sąlygas pažint save ir perprasti priežastis, kurios mane skatino griebtis cigaretės. Mokiausi keisti klaidingus įsitikinimus, pavyzdžius, mitą, kad parūkius geriau jausiuosi, taip atsipalaiduosiu. Pastebėjau, kad mano savijauta pradėjo keistis gyvenant dienotvarkės ritmu. Atradau tai, kas ramina mano kūną ir sielą.
Reabilitacijoje atsikratęs potraukio rūkyti jaučiuosi nepalyginamai geriau tiek fiziškai, tiek emociškai. Gyvendamas įprastą gyvenimą, vargu ar būčiau to pasiekęs. Pirmą kartą užsirūkiau sulaukęs 20 metų, svečiuodamasis pas artimą draugą Suomijoje. Man įspūdį paliko, kaip jis papsėjo riešutmedžio pypkę, teigdamas, kad cigaretes rūkyti kenksminga, o antai tabaką – ne. Panorau pats išbandyti. Jaučiausi kaip Šerlokas Holmsas ir man labai patiko. Patiko ir pats procesas: natūralaus medžio pypkė ir įvairaus skonio tabako rūšys. Juk tuo metu Lietuvoje toks tabakas buvo retenybė.
Prisimenu, kada pusei minutės užsirūkęs, labai smarkiai apsvaigau. Man tai padarė įspūdį ir paskui vis siekiau atkartoti šį potyrį ir būseną. Tiesa, to padaryti nepavykdavo… Ilgainiui pats nepastebėjau, kaip rūkymas tapo savotišku bendravimo stiliumi, dienos ritualu ir peraugo į mane žalojantį įprotį.
Vienu metu pypkę iškeičiau į cigaretes. Ypač mėgau mėtines. Buvau įsitikinęs, jog tokios cigaretės mažiau kenksmingos… Kartą nuo jų buvau taip stipriai apsinuodijęs, kad vėmiau, svaigo galva. Tąsyk norėjau mesti rūkyti. Deja, to padaryti nepavyko.
Pasijaučiau bejėgis ir kitą kartą, kada nusipirkau pakelį cigarečių ir vieną surūkęs kitas sulaužiau ir išmečiau į šiukšlių konteinerį. Tuo metu taip pat vartojau narkotikus ir išgėrinėjau, todėl apsvaigęs vėl užsimaniau parūkyti. Mano ryžtas mesti rūkyti subliuško, kai patraukiau prie konteinerio ir rausiausi po jį ieškodamas išmestų cigarečių… Verkiau, keikiau save, galvojau, koks esu silpnas…
Šiuo metu jau daugiau nei metus nerūkau. Prisimenu, kad pirmą mėnesį tik atvykus į centrą labai norėjosi užrūkyti. Laimei, intencijos drastiškai to siekti nebuvo. Mane sulaikydavo griežtos centro taisyklės. Juk užsirūkęs, rizikavau akimirksniu būti pašalintas. Net sulaukus septynių blaivybės mėnesių trauka cigaretėms nepraėjo. Tik po metų, tas noras parūkyti dingo.
Ar norėčiau susigrąžinti prarastą laiką, dabar žvelgdamas į savo praeitį? Tikrai ne.
Atsikratęs rūkymo jaučiuosi
laisvesnis ir sveikesnis.
Supratau, kad vien savo valios pastangomis, man to tikrai nebūtų pavykę padaryti.